Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar vienu vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodricas Braithwaite‘as.
Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.
Ne mažiau dėmesio skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, pasitaikydavo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, sovietų visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodąsias tulpes“, „afgancų sindromą“.
Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.
2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną.
